SL17: Mitsuru-san

Hi! Train.. go.. Hatton? - paklausė manęs plačiai besišypsantis japonas vos tik įsitaisau traukinyje iš Kandy į Hatton. Visa sekanti para dabar kabo galvoje kaip skaidriausias ir linksmiausias prisiminimas iš savaitės bastymosi po vidinę salos dalį.

Mitsuru, 35 metų vienišas japonas atvyko į Šri-Lanką trims dienoms. Vos vos šnekėdamas sunkiai suprantama anglų kalba, rankoje visuomet laikydamas japonų-sinhalų pokalbių knygelę, likus parai iki skrydžio namo, sumastė užkopti į Adam's Peak. Šrilankiečiai, ypač žemutinė klasė, dievina japonus - kaip vėliau man paaiškino olandas Ralphas, antro pasaulinio karo metais japonai bandė užimti salą kaip labai strateginį tašką, ir net yra nuomonė, kad jei jiems būtų pavykę, karo baigtis galėjo būti kitokia. Lyg ir dėl to japonai iki dabar moka didžiulius pinigus Šri-Lankai, ko pasekoje paprastų žmonių akyse eilinis japonas yra daugiau, nei turistas iš kurio galima susikombinuoti pinigų. Kol važiavom traukiniu, aplink mus pastoviai zujo veiksmas, niekas nepraeidavo pro šalį, visi puldavo sveikintis, tapšnoti Mitsuru per petį ir 582 kartus kartoti koks stiprus ryšys tarp Šri-Lankos ir Japonijos, o atsisveikindami prašydavo jo namų adreso, kad galėtų parašyti laišką (prašydami atsiųsti pinigų pagalbai, kaip aš įsivaizduoju, nors tiesiogiai padėti niekas nemaldavo, kas man pasirodė keista).

Naivi Mitsuru šypsena man pasirodė nenugalimas ginklas. Visiškai nesugebėdamas susišnekėti su vietiniais, jis vis tiek visą kelią traukinyje praleido bandydamas pabendrauti, kaišiodamas žmonėms po nosim savo pokalbių knygelę. Šalia sėdėjusiems vaikams lankstėm ką tik mokėjom iš popieriaus, o kai vienoj backpacko kišenėj radau kelis nuo kažkokio keisto žygelio užsilikusius ilgus oro balionus ir pripučiau juos, vaikų akys žibėjo kaip matant stebuklą. Nusitempiau Mitsuru-san iki Adam's Peak papėdės, įtikinau nelipti į viršūnę su visais daiktais, išsinuomavom viešbučio kambarį kartu ir prisijungėm prie grupės iš 2 čekų ir australo su amerikiete.

Tas saulėtekis, kurį po žvaigždėtos nakties stebėjome nuo kalno viršūnės, yra neaprašomas, bet tikrai nuostabiausias su saulę susijęs reiškinys kokį esu matęs. Labiausiai mane linksmino tie momentai, kai Mitsuru išsitraukdavo keistą kvadratinį fotoaparatuką ir filmuodavo save kažką japoniškai pasakodamas, pildydamas savo video dienoraštį. Neapsikentęs, pamėginau jį pamėgdžioti:

Atsiminimui turiu 3 lapukus kišenėje - vieną su savo vardu užrašytu japonų hieroglifais trimis būdais, antrą su dainelės iš Candy-Candy multiko žodžiais (Mitsuru ilgai juokėsi, išgirdęs kad atsimenu melodiją ir bandė man išaiškint, kad berniukai to filmuko nežiūrėdavo. Ką aš galiu padaryti, kad jį žiūrėdavo mano mama, ir kartą atsidususi pareiškė, kad labai norėtų jog vieną dieną susirasčiau tokią gerą mergaitę.) ir trečią - su padėkos laišku, kurį jis sukeverzojo kol kratėmės autobuse į Colombo, kur įsodinau jį į taksą link orouosto. Laiškas japoniškai, jei kas nors galit padėt perskaityt, duokit žinot..

Visa Šri-Lankos kelionė: pirma dalis | antra dalis | trečia dalis

• 2006-11-27
  06:42:04 rmtx be komentaru :)))